Visuomenės požiūris į patyčių reiškinį 2014 m.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“ 2014 m. vasario 21–28 dienomis atliko tyrimą siekiant išsiaiškinti suaugusiųjų nuomonę apie patyčias jaunimo tarpe. Tyrimo metu buvo apklausti 1002 respondentai.

Atlikto tyrimo išvados rodo, kad patyčios tarp vaikų – problema, kur suaugusiųjų indėlis yra svarbus ir reikšmingas: 86 proc. respondentų laikosi nuomonės, kad tai nėra vien tik vaikų reikalas ir suaugusieji turėtų įsikišti. Priešingos nuomonės laikosi 9 proc. respondentų. Suaugusieji supranta, kad patyčių situacijoje vaikas neturėtų būti paliktas vienas, šiuo atveju jam reikalinga suaugusiųjų - tėvų, mokytojų, auklėtojų, soc. pedagogų bei mokyklos psichologų - pagalba patyčių situacijose.

Ar pritariate teiginiu, kad patyčios tarp vaikų – tai pačių vaikų reikalas, ir suaugusieji neturėtų į jas kištis? (N=1002)

81 proc. tyrimo dalyvių mano, kad mokykloje patyčias patiriantis vaikas turėtų papasakoti apie tai suaugusiems. Vaikas dažnai gali bijoti papasakoti apie patyčias dėl įvairių priežasčių - gėdos, grasinimų, pasimetimo, patyčių problemos ignoravimo. Šiuo atveju labai svarbus aktyvus suaugusiųjų vaidmuo: jeigu pasikeičia vaiko elgesys, krenta jo mokymosi rezultatai, vaikas pradeda nebenorėti eiti į mokyklą - svarbu kalbėtis su vaiku ir klausti, ar jis nepatiria patyčių. Šitas bendravimas bei domėjimasis vaiku padės jam atsiverti ir plačiau papasakoti apie jį slegiančius jausmus.

Įsivaizduokite situaciją. 13m. Ugnė yra užgauliojama ir pravardžiuojama mokykloje. Ką Ugnė turėtų daryti?(N=1002)

4 proc. dalyvių laikosi nuostatos, kad vaikas turėtų apsiginti pats ar kreiptis pagalbos į bendraamžius. Dar 6 proc. respondentų siūlo apskritai nekreipti dėmesio į patyčias. Vaikui, kuris susiduria su patyčiomis, labai svarbu kreiptis į tėvus bei ugdymo įstaigos darbuotojus, nes patyčių prob lemos sprendime yra būtinas suaugusiųjų įsitraukimas. 9 proc. tyrimo dalyvių mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Dauguma tyrimo dalyvių (74 proc.) patyčias tarp vaikų priskiria agresyviam elgesiui, į kurį būtinai turi reaguoti suaugusieji. 9 proc. mano, kad tai vertingas patyrimas, padėsiantis vaikui išmokti pakovoti už save. 8 proc. patyčias sieja su natūraliu vaikų raidos etapu. 6 proc. – su vaikiškais pajuokavimais ir pažaidimais.

Jūsų manymu, patyčios tarp vaikų – tai (N=1002):

Patyčios neturi teigiamų pasekmių: patyčias patyrusiems vaikams gali atsirasti emocinių, elgesio ir kitokių sutrikimų, krenta jų savivertė. Patyčios nėra vertingas patyrimas: vaikas gali išgyventi depresinius jausmus, jaustis menkesnis už kitus, kartais - net pagalvoti apie savižudybę. Suaugusieji turi atkreipti dėmesį į vaiko elgesio bei emocinius pokyčius, nepalikti jo vieno "kovoti" su šia problema. Patyčios - sistemingai pasikartojantis kitą skaudinantis elgesys, siekiant vaiką įskaudinti sąmoningai. Tai planuotas sistemingas elgesys, kuris neturi būti toleruojamas ar traktuojamas kaip raidos etapas, būtinas vaiko augimui, tobulėjimui.

 

Visuomenės požiūris į patyčių problemos sprendimą 2014 m.

 „Vaikų linijos“ užsakymu bendrovės „Spinter tyrimai“ 2014 m. gegužės mėn. neatlygintinai atlikta visuomenės nuomonės apklausa (buvo apklausta 1008 žmonės nuo 18 iki 75 m. amžiaus ) parodė, kad daugiau nei pusė (58 proc.) apklaustųjų už patyčių situacijų sprendimą mokyklose labiausiai atsakingus laiko mokyklos darbuotojus. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad, kuriant vaikams saugią aplinką be patyčių mokyklose, svarbus visos mokyklos bendruomenės – tiek mokytojų, tiek mokinių, tiek ir tėvų – įsitraukimas.

„Mokytojų ir kitų mokyklos darbuotojų vaidmuo neabejotinai yra labai svarbus, efektyviai sprendžiant patyčias tarp vaikų. Visgi be tėvų pagalbos ir palaikymo, mokytojai neretai jaučiasi bejėgiai efektyviai padėti vaikams, – teigia „Vaikų linijos“ savanorių mokytoja, psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė. – Pačios efektyviausios smurto prevencijos programos yra tos, kuriose dalyvauja visa mokyklos bendruomenė – mokytojai, tėvai, vaikai, mokyklos administracija, pagalbinis mokyklos personalas. Tuomet vaikams tampa aišku, kur kreiptis pagalbos, patiriant patyčias, nes į patyčias bus sureaguota rimtai.“

Patyčias ir užgauliojimus patiriančiam vaikui 81 proc. visuomenės apklausos dalyvių patartų papasakoti apie tai suaugusiems (tėvams, mokytojams), tikintis, kad jie turėtų jam pagelbėti. Tačiau vaikai neretai yra įsitikinę, kad suaugusieji negali padėti išspręsti patyčių situacijų ir pasipasakojimas jiems gali tik pabloginti situaciją. Pasidalinti patiriamais sunkumais neskatina ir visuomenėje vis dar gajus mitas, kad prisipažinus apie patiriamas patyčias tampama skundiku. Kas penktas „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos dalyvis pripažino, kad vaikams nederėtų skųstis apie patyčias, nes skundikų niekas nemėgsta. Šią nuostatą būtina keisti – vaikams labai svarbu parodyti, kad kreipimasis pagalbos yra svarbus gyvenimiškas įgūdis, padedantis išspręsti tuos sunkumus, su kuriais vienam sunku susidoroti. Papasakoję apie patyčias, jie gali padėti ir sau, ir kitiems vaikams.

„Per metus „Vaikų linijos“ konsultantai sulaukia apie 2500 skambučių, kurių metu vaikai pasakoja apie patiriamas ar stebimas patyčias. Tai vienas dažniausių sunkumų, skatinančių vaikus kreiptis pagalbos, – pastebi „Vaikų linijos“ psichologė. – Vaikai neretai skambina ne tik ieškodami supratimo, bet ir tikėdamiesi labai konkrečių pasiūlymų, kaip galėtų keisti situaciją. Būtent šiuo klausimu gali būti itin svarbus tėvų ir kitų artimų vaiko aplinkos suaugusiųjų dalyvavimas. Šalia esantys suaugusieji tinkamiausiai gali įvertinti vaiko aplinką ir patyčių situacijos dalyvius, padėti vaikui ieškoti būdų, kaip reaguoti į patyčias, kartu su juo diskutuodami, ką gali keisti pats vaikas, o kada jau yra būtinas suaugusiųjų įsikišimas.“

36 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad patyčias galima sustabdyti „duodant atgal“. Toks patyčių sprendimo variantas yra vienas iš patarimų, kuriuos vaikams tenka išgirsti ir iš tėvų. Nors tėvai neretai patys jaučiasi bejėgiai dėl vaiko patiriamų patyčių, visgi jiems svarbu suprasti, kad patyčioms būdingas nelygiavertis jėgų santykis: paprastai patyčias surengia keletas skriaudėjų, besityčiojantys vaikai būna fiziškai ar emociškai stipresni. Dėl to vaikams apsiginti tampa sunku – be išorinės pagalbos, neagresyviais būdais gali būti sudėtinga sustabdyti patyčias.

Norėdami padėti vaikui, tėvai pirmiausia turėtų jo išklausyti ir kartu išsiaiškinti patyčių situaciją. Visus tolesnius reagavimo būdus ir veiksmus būtina derinti ir aptarti su vaiku, kartu siekiant pakeisti atmosferą klasėje ir santykius su bendraamžiais. Labai svarbu apie vykstančias patyčias kalbėtis su mokytojais, mokyklos administracija – visų pusių indėlis, sprendžiant patyčių situacijas, yra labai svarbus. Patyčios nesiliauja greitai ir vieno žmogaus jėgų neužtenka joms sustabdyti, tačiau jei vaikas jaučia tėvų palaikymą, jis jaučiasi saugesnis ir patiria mažesnius neigiamus patyčių padarinius.

Vaikams ir paaugliams išgyventi sunkumus padeda ir „Vaikų linija“, rugsėjį renkanti naujas savanorių grupes. Visus, norinčius išklausyti vaikus ir gauti vertingų psichologinių žinių, kviečiame tapti „Vaikų linijos“ savanoriais. Registruokitės į naujų savanorių atrankas svetainėje www.vaikulinija.lt. Vaikams reikia jūsų pagalbos!

Patyčių paplitimas Lietuvoje: mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimo rezultatai

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) kas ketverius metus atlieka tarptautinę mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos studiją (Health Behaviour in School-aged Children), kurioje apklausiami 11-15 metų amžiaus moksleiviai. Šiame tyrime nuo 1994 metų yra stebimas ir patyčių mastas bei jo pokyčiai. Šio tyrimo duomenimis Lietuva jau daugybę metų yra tarp šalių, turinčių didžiausią patyčių paplitimą  – 2009/2010 m. tyrimo duomenimis, Lietuvoje buvo daugiausias procentas vaikų, patyrusių dažnas patyčias, o taip pat vienas didžiausių procentų vaikų, kurie patys dažnai tyčiojosi iš kitų.

Mokiniai, kurie dažnai patyrė patyčias mokykloje 2009/2010 m.

Mokiniai, kurie patys dažnai tyčiojosi iš kitų mokinių 2009/2010 m.

 

Naujausiais 2013/2014 m. atlikto tyrimo duomenimis, dažnai patiriantys patyčias teigė 31,2 proc. berniukų ir 27,7 proc. mergaičių, o patys dažnai tyčiojosi iš kitų 29,8 proc. berniukų ir 15,3 proc. mergaičių. Patyčių iniciatoriais ir aukomis dažniau tampa berniukai nei mergaitės. Dažniausiai tyčiojamasi iš 11-13 metų mokinių, o tyčiojasi iš kitų – 15-mečiai.  

1994 – 2014 m. tyrimo duomenų palyginimas rodo, kad patyčių apraiškų dažnis reikšmingai sumažėjo ir pastaruoju dešimtmečiu mažai kinta. Visgi lyginant su kitomis šalimis patyčių dažnis Lietuvos mokyklose kol kas lieka vienas didžiausių.

 

Parengta pagal A.Zaborskio pranešimą konferencijoje „Virtualios erdvės iššūkiai patyčių prevencijai“, 2014.10.22, Vilnius

Elektroninių patyčių paplitimas

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) kas keturis metus atliekamoje tarptautiniame mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrime, atliktame 2013/2014 m. pirmą kartą buvo įvertintas ir elektroninių patyčių mastas skirtingose šalyse. 11-15 metų amžiaus mokiniams buvo klausiama: 

Ar dažnai iš Tavęs buvo tyčiojamasi šiais būdais:

  1. Kas nors Tau siuntė piktas žinutes telefonu arba kompiuteriu, šaipėsi Internete?
  2. Be Tavo sutikimo išplatino Internete netinkamas Tavo nuotraukas, filmukus?

20,9 proc. berniukų ir 23,4 proc. mergaičių teigė per pastaruosius metus patyrę patyčias tekstinėmis žinutėmis, o 16,9 proc. berniukų ir 13 proc. mergaičių teigė patyrę tokias situacijas, kuomet be jų sutikimo buvo išplatintos jų nuotraukos arba filmukai. 

Vaikai, per pastaruosius 2 mėn. patyrę patyčias virtualioje erdvėje tekstinėmis žinutėmis,  2014 m.

Vaikai, kurių nuotraukos ar filmukai buvo išplatinti be jų sutikimo (per pastaruosius 2 mėn.), 2014 m.

Parengta pagal A.Zaborskio pranešimą konferencijoje „Virtualios erdvės iššūkiai patyčių prevencijai“, 2014.10.22, Vilnius